Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru

Leidykla Sofoklis 2021m Vilnius 256psl

Ji buvo kitokia. Ji pasaulį matė kitomis spalvomis. Susitelkusi į tai ką daro ir daranti viską preciziškai. Taip kaip ir jis. Viskas ko troško, tai būti šalia jo, apsuptai spalvų, kurios priversdavo pamiršti už lango plytintį vientisą pilką pasaulį. O jam ji buvo tik …? Bet ar tikrai?

Istorija apie vieną paslaptingiausių ir žymiausių tapytojo J. Vermerio paveikslų “Merginą su perlo auskaru”. Tai nėra tikra istorija, tai greičiau autorės spėjimas iš kur tas paveikslas galėjo atsirasti. Bet turiu pripažinti mane jos istorija užbūrė, kaip beje ir visą pasaulį ir net kalbama, kad būtent ši knyga išgarsino šį autorių, nes skaitytojai po knygos pasirodymo tiesiog veržte veržėsi pamatyti paveikslą.

1664m šešiolikmetė Grėtė tėvų įdarbinama įžymaus tapytojo namuose kambarine. Kur jaunai merginai tarp skalbinių, šlavimo ir plovimo, atsiskleidžia ir užburiantis spalvų pasaulis. Ji įleidžiama ten kur kojos įkelti negali net namų ponia.

Kaip pats Verneris sako: “Žmona ir vaikai nepriklauso tam pasauliui.”. O ji priklauso. Ji mato ir jaučia tai ko nemato visi kiti. Kas ją labiau žavi: vyras, ar prisilietimas prie tapybos, o gal tai kas yra tarp jų bendra? Kodėl vieni suprantame ir vertiname meną, o kitiems tai nieko nereiškia? Šiame pasakojime autorė leidžia susilieti dviem pasauliam ir skaitytojui iš arti stebėti kaip gimsta paveikslas, ką jis reiškia pačiam tapytojui. Tarsi stebėtum įvairiaspalvį “burbulą” įspraustą į 17a Olandijos kasdienybės tėkmę.

Esu sužavėta, kūriniu ir autorės sugebėjimu taip viską atskleisti. Tai nėra lengvas romanas. Kūrinys atspindi to laikmečio gyvenimą ir skaitytojui atveriamos durys į tų laikų kasdienybę kur yra priimtos visuomenės normos, kur nėra Pelenių virstančių princesėmis ir kur jauna moteris puikiai supranta savo galimybes ir pasirinkimus, nors širdies gilumoje naivi viltis visada egzistuoja. Kaip nepamesti savęs, kai nesupranti kas iš tiesų esi.

“Ne kiekvienu atveju lengva suvokti, ar elgiesi pagal save, ar prieš save.”

Du niuansai kuriuos dar noriu paminėti. Pirmiausia: labai įdomu stebėti autorės pasirinkimą Vermerį išskirti iš kūrinio. Ką noriu pasakyti? Visame tekste, ten kur Grėtė mini šeimininką, jis išskiriamas naudojant pasvirusį šriftą, pvz jis. Visur jis yra išskiriamas kaip kažkas TOKIO, kažkas vertas pagarbos ir dievinimo.  Ir ji dievina, pasirengusi bet kam ko tik jis paprašys. Tai priduoda tekstui žavesio.

Antras momentas: nors visi veikėjai labai ryškūs ir saviti, bet man dar buvo įdomus Vermerio žmonos Katarinos “portretas” ir jos pasirinkimas turėti daug vaikų, nors sąlygų tam kaip ir nelabai turėjo. Autorė tarsi probėkšmai užsimena apie tai, bet toliau šios minties nevysto. Tarsi tai visiškai neesminis momentas. O man norėjosi jį pagvildenti ir priėjau išvados, kad ji nebuvo įleidžiama į vyro pasaulį, tad ji susikūrė pasaulį sau, apsupdama save vaikais. Tai buvo jos kūriniai, jos pasididžiavimas, jos pareiškimas, kad ir ji nėra beviltiška, kad nors ir nesupranta tapybos, bet taip pat gali sukurti kažką nuostabaus ir tai buvo jos vaikai.

Pabaigai pridurti nieko ir nebeturiu, bet kad autorė sukūrė šedevrą, tai faktas! Vienareikšmiškai 5/5.

“Tarnaitė tapo laisva moterimi.”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s