Hilary Mantel – Vilko dvaras

Leidykla Sofoklis 2018m Vilnius 637psl. 5/5

Istorinis romas. Toks, kuris arba labai patiks, arba labai nepatiks. Vos pradėjus skaityti supranti už ką autorė gavo Man Booker premiją. Tai pirmasis mano skaitytas kūrinys parašytas tokiu stiliumi. Bet pirma apie autorę 🙂

Hilary Mantel

Gimė 1952m liepos 6d Anglijoje.

Hilary žinoma savo darbais, tokiais kaip istoriniai romanai, trumpos istorijos bei memuarai. Nors darbinės sritys keitėsi gan kardinaliai (nuo advokatės, socialinės darbuotojos iki rašytojos ir kritikės), bet rašyti pradėjo tik ištekėjusi. Kartu su vyru gyveno Botsvanoje, bei Saudo Arabijoje. Kas, žinoma, turėjo įtakos ir jos darbams.

Hilary pagarsėjusi kaip nebijanti išreikšti savo nuomonės (švelniai tariant) 🙂 Drąsiai kritikuoja krikščionybę: “Šių dienų Katalikų bažnyčia yra tapusi tokia institucija, kuri neskirta save gerbiantiems žmonėms” .

Kartą prisipažino, jog fantazavo kaip nužudo Britų ministrę pirmininkę Margaret Thatcher 😀

Ir net sukritikavo Kate Middleton. O kaip žinia tas nėra priimtina karališkajai šeimai.

Va tokia išsišokėlė ta Hilary, kuri už savo darbus gavo begale apdovanojimų. Vienas iš pagrindinių tai Man Booker premija, kuria apdovanotos abi išleistos trilogijos apie Tomą Kromvelį dalys. Tiesa trečioji dar rašoma, tad įdomu ar nusileis pirmosioms dalims. 🙂

Vilko dvaras

Istorija apie Tomą Kromvelį – ne aukštuomenės narį, sugebėjusi pasiekti net pačio karaliaus Henriko VIII draugystę.

Buvo labai smalsu sužinoti kaip dar galima įdomiai papasakoti šią istoriją. Jau tiek esu ir skaičiusi, ir mačiusi filmų apie tą “pašėlusį” karalių, jog tikrai abejojau, kad dar galima kažką išspausti… Bet, oj kaip klydau.

Tik pradedi skaityti ir iš kart aišku už ką autorė buvo apdovanota. Rašymo stilius, tai pritrenkiantis 🙂 Iš pradžių be proto erzino! Veiksmas veja veiksmą: vienas sakinys, kuriame veikėjai kalba prie namo. Kitame jau jie plaukia. Dar kitame Kromvelis braido po prisiminimus. Jei tik atsipalaiduosi, pamesi giją kas ir kodėl? Taip pat, be proto daug veikėjų (čia ypač man sunku, nes neįsimenu vardų). Na bet to ir reikėjo tikėtis, juk veiksmas apima vos ne visą tų dienų aukštuomenę (ir ne tik). Dar labai keistas autorės sprendimas, vykstant pokalbiui nesakyti kas ką pasakė. Tad įsivaizduokite, scenoje kalba trys ar daugiau veikėjų ir nėra išskirta kas ką sako. Tad skaitai ir tik nuspėti beliekas kas kokių žodžių autorius 🙂 Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio kažkokia košė.

Tačiau po kiek laiko perpranti sistemą ir viskas nušvinta visiškai kitomis spalvomis. Autorė visą istoriją pasakoja per Tomo Kromvelio perspektyvą. Sukuria jo charakterį ir jį išlaiko iki mažiausių smulkmenų! Tiesiog tobulai! Kromvelis – išskirtinė asmenybė, sugebanti apskaičiuoti kiekvieną savo žingsnį taip, jog ateityje iš to turėtų tik naudos. Jo nejaudina kas ką pašnekėjo nereikšmingo (todėl autorė ir nenurodo to). Jo taip pat nejaudina kažkieno jausmai, jei jam tai neaktualu (buvo užsiminta, jog karalienė nekenčia kardinolo. Kodėl nepaaiškinta ir man kaip skaitytojai tai įdomu. Bet Kromveliui aktualu tik kaip prieiti prie karalienės pasinaudojant jos esamai nuotaikai. Tad jokių išvedžiojimų į šalis ir nėra). Kai tai supranti, pradedi koncentruotis į patį pagrindinį veikėją ir buvusio erzinimo nelieka nei kvapo.

Tikrai skaičiau su malonumu ir nekantrauju griebtis antrosios trilogijos dalies. Nors knyga gan stora, bet “susiskaitė” neįtikėtinai greitai ir “skaniai” 🙂 Tokio nenuobodaus istorinio romano dar nesu skaičiusi!

Tarp dviejų plunksnos panardinimų į rašalinę praeina kiek laiko, ir aš skubu, skubu į mirties nagus. Visi pamažu mirštame – aš rašydamas, jūs skaitydami, o kiti klausydami ar nusukę galvą, visi pamažu mirštame.

P.S. Buvau sau pažadėjusi, jog parašysiu ir apie knygos kokybę. Tiksliau lapų plonumą. Iš tiesų, tik atsivertus knygą, krenta į akis, jog lapai tokie plonyčiai, kad net tekstas persimato. Bet žinokit, skaitant, tai neturėjo jokios reikšmės! Nei tas tekstas persimato, nei trukdosi skaitymas. Knyga gan stora (637psl) , bet nėra didelio svorio, todėl labai patogu skaityti. Man tas labai aktualu, nes neseniai skaičiau knygą 700psl, bet labai storo popieriaus (kas kaip ir atrodytų daug geriau), tačiau knyga buvo be galo sunki ir patikėkit manim, skaičiau ir kankinausi, nes skaitau gulėdama, o su tokia stora ir sunkia knyga, tai tikra katastrofa. Tad po jos, skaitant šią “Vilko dvaras”, be galo džiaugiausi tais plonais puslapiais ir knygos lengvumu. Tad nebijokit tų plonų puslapių 😉 Jie manau tokie ne be reikalo 😉

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s