Leidykla Tyto Alba 2019m Vilnius 200psl Istorija 3.5 / Iliustracijos 5

Šį kart greičiausiai būsiu nepopuliari, bet pačios istorijos negaliu vertinti 5 vien dėl to, kad ji privertė mane verkti. Kodėl? Paaiškinsiu netrukus. O dabar žodis apie autorę – Maja Lunde.

Na nėra ji mano mėgstamiausiųjų sąraše ir, kaip bebūtų gaila, ši knyga mano požiūrio nepakeitė. Esu skaičiusi šios autorės knygą “Bičių istorija”, kuri nepaliko gero įspūdžio. O viskas kas nepatiko ten, radau ir šioje knygoje.

Istorija pasakoja apie berniuką Julianą, kuriam per Kūčias turi sueiti dešimt metų, bet berniuko namuose ne taip ir seniai įvyko nelaimė – mirė vyresnioji sesuo. Namuose gedulas, tad niekas šventėm nesiruošia.

Tuo sudėtingu laikotarpiu Julianas susipažįsta su išskirtine mergaite Hedviga, kuri ne tik be galo myli gyvenimą, bet turi ir paslaptį. Berniukas stengiasi priminti savo šeimai, jog šventės gali aplankyti ir jų namus, bet tuo pačiu ir atskleisti mergaitės su raudonu paltuku paslaptį.

Autorė paliečia labai jautrią temą – mirusio artimo žmogaus. Tad natūralu, jog tai užkabina skaitytojams jautrią stygą, juk mūsų artimieji yra mums patys svarbiausi. Tad prisipažinsiu ir aš išliejau ne vieną ašarą skaitydama. BET. Bet tos ašaros nebuvo dėl knygos, tos ašaros buvo mano pačios, mano išėjusių artimų žmonių priminimas! Tad knygai pliuso už tai negaliu skirti, nes būna, jog apraudi veikėjus, bet šį kart tai tik autorės bakstelėjimas į skaudžią vietą. Ir manau daug kas tas emocijas susieja su knyga, kas ne visai sąžininga.

Dar vienas man užkliuvęs dalykas – autorės rašymo stilius. Man trūko istorijos išdirbimo, gilumo, vietomis trūko ir logiško pagrindimo (ir nesakykit, kad knygose apie stebuklus jo nereikia! Tikrai reikia! Imkit bet kurią “Kalėdų giesmė” , “Harry Poter” ar bet kurią kitą… niekur nėra logiškumo saitais nesusietų vietų.). Toks jausmas, kad istorija galėjo būti daug ilgesnė, labiau įsigilinta į charakterius ir išvestos kažkokios sąsajos. Suprantu, jog gal autorei norėjosi specialiai padaryti 24 skyrius, tarsi belaukiant Kalėdų, bet manau istorija galėjo būti truputį labiau apdirbta.

Aj tiesa vos nepamiršau – pasikartojimai! Ar čia man vienai užkliuvo, jog vaikams besijuokiant “krenta perlai iš burnos”? Ir taip kokius keturis ar penkis kartus (nesuskaičiavau, bet dabar gailiuosi, o antrą kart tikrai neskaitysiu šiemet 🙂 )? Tai čia autorė specialiai norėjo kažką apie tuos perlus pasakyti (ko aš nesupratau ), ar tai toks nuostabus įvardijimas, kad jau kito nebebuvo galima sugalvoti?

Tai štai keli mano pastebėjimai apie pačią istoriją. O dabar gal pereikime prie teigiamų atsiliepimų 🙂 Žinoma, labiausiai visus sužavėjęs (tame tarpe ir mane) aspektas – iliustracijos. Knyga taip NUOSTABIAI apipavidalinta, jog tai ir pavergia visus. Tarsi pati istorija nustumiama į antrą planą. Visi mato be galo gražius vaizdus + išlietos ašaros ir gaunasi – naujausias šedevras 🙂

Apibendrintai. Tai tikrai puikus be galo talentingos iliustratorės Lisa Aisato darbas ir visai nebloga pati istorija, kuri manau pradžiugins ne vienus namus. O Kalėdoms juk taip norisi tikėti stebuklu 😉