Leidykla Vaga 2016m Vilnius 392psl. 5/5

Kai dar buvau visai maža dažnai vykdavome su tėvais tai grybauti, tai uogauti ar tiesiog stovyklauti. Labai patikdavo leisti laiką gamtoje (turbūt kaip ir visiems vaikams), bet po susidūrimo su erkėmis, ligoninėmis ir visomis jų nešamomis pasekmėmis, tėvai visiškai atribojo mane nuo laukinės gamtos. Tad tapau visiškai “miesto vaiku”. Niekada nejaučiau poreikio to keisti iki dabar. Dukrytei paūgėjus pradėjome daug laiko leisti lauke, išsikėlėme į mažą miestelį, tad nuolat esame apsupti gamtos. O aš susidūriau su problema, jog be žvirblio ir varnos, ne ką ir tegaliu jai papasakoti. O labai noriu, kad mano dukrytė miške jaustųsi drąsiai ir užtikrintai, o ne taip kaip aš – nejaukiai. Tad kai pamačiau šią knygą, griebiau net nesvarsčiusi. Ir neapsirikau. Ji nuostabi! Skaičiau su malonumu ir neskubant!

Autorius kalba ne tik apie vaikus ir jų ryšį su gamta, bet pradeda pasakojimą nuo pačių elementariausių ir opiausių klausimų: o kam iš vis reikia to ryšio? Kaip tai veikia mus (ne tik vaikus)? Kokia yra dabartinė situacija ir ar esamas atotrūkis ne bus lemiamas?

Ko gero turime maždaug vieną žmonijos kartą (vienų teigimu, mažiau, kitų – kiek daugiau) viską iš pagrindų pakeisti ir pradėti gyventi kitaip. Priešingu atveju, kaip jie sako, paskutinį žodį tars gamta.

Labai patiko autoriaus keliama problema – kaip įtikinti tėvus kartu leisti laiką gamtoje? Visada sutikau su teiginiu, jog jei nori, kad vaikai kažką darytų, turi tai pats daryti ir rodyti savo pavyzdžiu, o ne mokyti kaip vaikas turi elgtis, pačiam sėdint prieš TV.

Geriausias būdas priversti vaikus būti lauke – eiti kartu su jais.

Visada galvojau, kad tam, jog vaikas pažintų gamtą, reikia jį kuo daugiau kažkur vežti (miškus, parkus ar pan.), o autorius kaip tik mini, jog to daryti tikrai nereikia. Mus supa visur supa gamta – kieme, šalia mokyklos, gamta kuri stiebiasi pro šaligatvio plyšį. Nereikia jos ieškoti kažkur, ji jau yra čia ir dabar. Tereikia atsimerkti.

Kas įdomu, jog autorius pažymi, jog TIK glaudūs santykiai su žmonėmis, lemia ir glaudų santykį su gamta. Tad pirma reikia puoselėti tarpusavio santykius ir tik paskui atsisukti į gamtą.

Daug daugiau vaikų turi patirti tą jausmą, kai batas prisipildo buožgalvių.

Patiko, jog ši knyga nėra vadovėlio tipo tik su nurodymais kuo užimti vaikus lauke. Autorius išsamiai kalba tiek apie pačią gamtą, apie žmonių santykį su ja ir pasekmes dėl to ryšio silpnumo. Skatina mąstyti plačiau ir bandyti taisyti esamą situaciją. Žinoma nepraleidžia progos ir paminėti gamtos teigiamo poveikio tiek visai visuomenei, tiek kiekvieno individo sveikatos būklei. Sakysite visą tai jau žinote. Žinau ir aš 🙂 Bet paskaičius autoriaus teiginius tarsi kas suvirpa viduje ir taip ir norisi griebti savo šeimą ir vežti į mišką. 🙂

Priešingai nei manote, vaikai ne tiek nori išgirsti teisingą atsakymą, kiek tikisi pajusti, kad domimės mes, ir vildamiesi, kad tai, kas patraukė jų dėmesį, sudomins ir jus.

Labai patiko, jog autoriaus patarimus susijusius su vaikais galima pritaikyti ir kitur, ne tik kas liečia gamtą. Pavyzdžiui ši citata (truputį aukščiau) apie vaikų domėjimąsi ir smalsumą. Ką tai reiškia ir kodėl vaikai klausinėja. Tad net ir tie, kuriems gal gamtos klausimas nėra pats aktualiausias ras pilną gerų ir naudingų pastabų.

Pateikti keli siūlymai kokias knygas vaikams naudingiausia skaityti, kurios padėtų priartėti prie gamtos.

Žinoma, kalbama ir apie skaitmenines technologijas, tačiau nenurašo jų kaip kažkokio blogio. Tiesiog skatina jas naudoti prasmingai ir naudingai, ir net pats autorius pasakoja kokias programėles naudoja ir kokios gali būti naudingos susiruošus į gamtą.

Apibendrinant galiu tik pasakyti, jog labai įdomi knygą! Keliauja tiesiai ant mano darbo stalo, kur jau stovi kelios nuolat vartomos ir skaitomos dar ir dar kartą. Pilna ne tik gausios informacijos apie vaikų supažindinimą su gamta, bet ir daugybė įdomių faktų, bei tyrimų ne tik tokių kurie siejasi su gamta, bet ir su pačių vaikų vystymusi, mąstymu, augimu ir pasaulio suvokimu.

Žodžiu, tikrai verta dėmesio ir man LABAI patiko. Verčianti pamąstyti apie tai kokią ateitį mes ruošiamės palikti savo vaikams ir kaip padėti jiems suprasti, kad jų valioje daug ką pakeisti ir pasirūpinti gamta. Ir, žinoma, pradėti tai daryti būtent nuo savęs (tėvų).