Bret Easton Ellis – Amerikos Psichopatas

Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 448psl 5/5 arba 6/5 😉

Drąsiai sakau – mano viena geriausių skaitytų knygų! Stipri, įtaigi, prikaustanti dėmesį. Nors kartais ir pagalvoji, jog tokių baisybių nenori žinoti (kažkoks atmetimo procesas automatiškai įsijungia), bet tuo pačiu, negali liautis skaityti. Tiesiog negali padėti knygos į šalį.

Knyga, kuri buvo daugybę kartų drausta, smerkta ir visaip kitaip stengtasi, jog nepamatytų dienos šviesos. Perskaičius, tikrai supranti kodėl – ši istorija ne kiekvienam, o jautresnių nervų žmonėms geriau iš vis neskaityti (yra nužudomas ir vaikas).

Dar neteko matyti knygos, kurioje nebūtų nei lašelio gėrio. Ta tikrąja prasme – nei kruopelytės! Jokios empatijos, atjautos, kitų supratimo. Ir nežinau ar tai buvo sutapimas, bet tuo momentu kai skaičiau šią knygą, ir pati nebuvau vienas iš malonesnių žmonių … (esu labai jautri kitų emocijoms). Aišku logiškai mąstant niekada nepripažintum, jog knyga gali kelti kažkokius jausmus, bet viduje jauti, jog kažką ši knyga turi.

Tad “Amerikos psichopatas” Patrikas Beitmanas – jaunas, turtingas, be galo žavus – tiesiog visų merginų svajonė, o galvoje tikra “košė” – nulis empatijos, šizofrenijos audros apibertos visokių rūšių narkotikais.

Knyga ne silpnų nervų skaitytojams! Visos kankinimų scenos, pornografija ir nužudymai – viskas aprašoma taip šaltakraujiškai ir išsamiai su visomis mažiausiomis detalėmis, tarsi tai būtų toks įprastas veiksmas kaip arbatos gėrimas su draugais.

Tiesa, pradžia istorijos atrodo gan keista – begalinis aprangos detalių aprašymas, prekinių ženklų minėjimas, rodosi iki begalybės. Bet kai pagalvoji iš kitos pusės, juk knyga, tai pasakojimas sklindantis iš psichopato galvos. Būtų keista tikėtis normalaus požiūrio į gyvenimą žmogaus žudančio net ne dėl malonumo, o šiaip, pagautas akimirkos įkvėpimo. Nors turiu pasakyti, kai prasidėjo visos kankinimų scenos, supratau, jog tos nuobodžios aprašomos detalės yra kaip atgaivos gurkšnis tame chaotiškame pasaulyje ir aš visai ne prieš , kad taip gilinamasi į rodos tokias nesvarbias smulkmenas, nei aprašomos tos kankinimų scenos.

Jei jų būtų buvę dar daugiau, tai kaži ar būčiau įveikusi visą knygą, bet atrodo autorius puikiai jaučia kiek galima “spausti” skaitytoją, kad skaitymo malonumas nevirstų atgrasiu ir pasišlykštėjimo kupinu jausmu. Autorius labai sumaniai įtraukia skaitytoją į tą šizofrenijos, pasaulį po truputį, po žingsnelį ir visos žmogžudystės pradžioje atrodo gan lengvos (jei išvis galima taip išsireikšti kalbant apie tokius dalykus), bet kuo toliau tuo kankinimai darosi vis baisesni ir žiauresni. O knygai einant į pabaigą jie palieka tokie, jog protas tiesiog atsisako apie juos galvoti, tiesiog perskaitai automatiškai ir taip greit kaip tik išeina, rodosi, kad tik nesustoti ties ta vieta.

Beje, ar prisimenate siaubo filmą “Pjūklas”? Jis buvo ne kiek baisus, kiek šlykštus. Tai ši knyga galėtų drąsiai konkuruoti “Šlykštumo” konkurse ir tikrai klausimas, kuris laimėtų.

Virtuvėje mėginu kepti merginos pjausnį, bet darbas pernelyg vargina, todėl visą popietę terlioju mėsa sienas, kramsnoju nuo lavono nudraskytą odą, paskui žiūriu įrašytą praėjusios savaitės CBS komediją, “Murphey Brown”.

Dar vienas aspektas, kurio negalima praleisti – knyga nėra apie vieno žmogaus “nukrypimą nuo normos”, tai visos visuomenės nužmogėjimas, bejausmiškumas, sumaterialėjimas, visiško savojo ego aš iškėlimas aukščiau visko. Tai tarsi Amerikietiškos svajonės kita pusė (blogoji tamsioji pusė). Jis, Patrikas Beitmanas – tai “produktas” tos Amerikietiškos svajonės. Kai pasieki viską ko trokšti (na arba tiesiog jau turi) ir tiek atbunki nuo visko, kad galvoje pradeda maišytis kas yra gėris, o kas blogis. Kai svarbiau tampa papietauti su vienu iš milijono pažįstamų, o ne nupjauta žmogaus galva ant virtuvės stalo.

Bet knyga nėra vien tik apie “baisybes”. Joje rasite ir sarkazmo, kuris net privers išspausti šypseną. 🙂 Įdomu skaityti ir dėl to, jog tai nėra visiško bepročio kliedesiai. Na jis psichopatas, bet turi ir savo vadinamąjį “sveiką protą”, kuris labai įdomus ir tai priverčia juo žavėtis.

O pabaiga, tai man buvo visiškas wow! Visą knygą skaitai regzdamas galvoje savo teorijas, bet pabaiga priverčia viską pergalvoti iš naujo.

Apibendrinant. Tai knyga, kurios tikrai neužmiršiu! Tai kažkas nerealaus! O kai pagalvoji, jog autorius tai sukūrė savo vaizduote, taip išsamiai ir nuosekliai viską surašė, tai net galvoje netelpa.

Kai skaičiau šią knygą neatrodė, jog ji man kelia kažkokių jausmų, bet baigusi jaučiausi visiškai išsisėmusi, atrodo nenorėjau imti jokios kitos istorijos į rankas. Gal atsirado baimė, kad šioji užkėlė kartelę labai aukštai ir kitos atrodys daug silpnesnės.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s