Leidykla Briedis 2017m Vilnius 302psl 5/5

Prieš pradedant kalbėti išsamiau apie knygą, pasakysiu tik tai, jog kiekvienam privaloma ją perskaityti! Iš vis, jei tik būtų galima – dalinčiau visiems tėvams kartu išeinant iš ligoninės su kūdikiu 🙂

Tai knyga apie meilę, apie meilę savo vaikui ir kaip jos nevaržyti. Manau pagrindinė mintis – tėvam išsilaisvinti iš tų visokiausių mokymų ir aiškinimų kaip daryti, o tiesiog klausyti savo širdies.

Man visos autoriaus idėjos labai priimtinos ir visomis jomis aš naudojuosi. Nuo dukrytės gimimo buvau pasiryžusi elgtis taip kaip sako mano širdis, o ne kaip siūlo “profesionalai” ir atrodo neklydau taip pasirinkdama, nes ši knyga būtent apie tai kaip mylėti ir negailėti tos meilės.

Pati knyga pradedama nuo pačių pagrindų – istorijos ir biologijos apybraižų, nuo pačios mūsų gyvybės užuomazgų ir žingsnis po žingsnio atvedama iki dabarties realijų.

Absurdiška mėginti triušei aiškinti, kad, norėdama būti “gera mama”, turi daugiau laiko leisti su savo vaikais, lygiai taip pat kvaila sakyti ožkai, kad nelaikytų savo vaiko “ant tokio trumpo pavadžio”, nes jaunikliui reikia “mokytis savarankiškumo”, o jo motinai “reikia bent šiek tiek laiko sau”.

Autorius pabrėžia, jog mes viską žinome, viskas yra atkeliavę su mūsų genais ir jei tik įsiklausytume į savo ir vaiko poreikius, suprastume, kad ne daugiau “mokytojų” mums reikia, o daugiau atvirumo ir meilės.

Taiklus autoriaus pastebėjimas apie kino filmus, kurie taip pat žymiai prisidėjo formuojan mūsų požiūrį apie tai kokie turi būti motinystė. Juk televizorius gan ilgą laiką buvo (vis dar yra) vienas iš pagrindinių nuomonės formuotojų, tad nenuostabu, jog dauguma net nesuvokdami tapatinasi su kino herojais, o kaip žinia vaikų auklėjimo edukacija kino pramonė neužsiima 🙂

Be galo gražiai rašoma apie vaiko ir mamos ryšį.

Tokio amžiaus vaikui mama – tai mamų mama, nenugalima gynėja. jos glėbys – jo namai, jo šalis, jo rojus.

Ir iš vis, knyga pilna puikių minčių, kurias taip ir norisi pasižymėti! Tad šios knygos greitai skaityti neįmanoma (o gal čia tik man taip 🙂 ), norisi pasimėgauti ir svarbiausia įsisavinti tai ką siūlo autorius.

Nors iš pirmo žvilgsnio knygutė neatrodo labai didelė, bet joje telpa tiek daug įvairių temų (na praktiškai viskas kas tik gali dominti tėvus), kad visų nė nemėginsiu išvardinti. Paminėsiu aktualiausias.

– Miegas. Daug kalbama apie vaiko miegą naktimis ir ar reikia vaikams miegoti su tėvais? Lyginami įvairių tautų ir skirtingų kultūrų įpročiai, bei teigiama, kad kūdikiams/vaikams miegantiems su tėvais nekyla jokių miego sutrikimų, kuo pasižymi tokios išsivysčiusios šalys kaip Jungtinės Valstijos, kur dauguma vaikų nuo kūdikystės turi atskirus savo kambarius. Mane sudomino pavyzdys apie Japoniją (priminė mano vaikystę, kai senelis išvykdavo darbo reikalais ir aš miegodavau pas močiutę, kad nepalikti jos vienos. Ir tai manau buvo priežastis dėl ko turėjome ypatingą ir labai artimą ryši).

Japonijoje tėvams ir vaikams miegoti vienoje lovoje yra pageidautina ir normalu. Vaikai su tėvais vienoje lovoje tradiciškai miega iki penkerių metų, paskui iki pilnametystės – kartu su seneliais (jeigu namie drauge gyvena kuris nors iš jų). Tai pagarbos ženklas seneliams: būtų labai negražu palikti vienus.

– Verkimas. Čia dar viena daug eskaluojama tema ir niekada atsakymo nerandantis klausimas: ar imt vaikus ant rankų ar geriau palikti truputį pavergti? Autorius nuosekliai aprašo įvairius amžiaus tarpsnius ir paaiškina kaip ir kodėl vaikai verkia. Įdomiai rašoma apie tai kodėl 3-5m vaikai pyksta, verkia ar prašosi ant rankų. Kas rašoma knygoje neatskleisiu, kad būtų patiems įdomu perskaityti 😉 Bet tikrai verti dėmesio teiginiai.

Tikėtis, kad vaikas eis gatvėmis tik dėl to, kad esate matę, kaip jis valandžiukę vaikštinėjo parke, būtų tas pats, kaip leisti vairuoti vaikui greitkelyje, nes jam puikiai sekasi vairuoti vaikišką mašinytę.

– Brolių ir seserų pavydas. Ši tema gal kiek laisvesnė ir ne tokia “skaudi” kaip prieš tai minėtosios, bet viena iš dažniausiai atsirandančių, nes žmonės vis dar turi įsitikinimą, kad keli vaikai, kuriuos sieja ta pati pavardė privalo vienas kitą besąlygiškai mylėti. O kaip žinia tai būna ne visada taip. Čia autorius pateikia gan dažnai sutinkamą pavyzdį apie dvi žmonas, bet jis toks taiklus, kad kaži ar įmanoma atrasti dar geresnį.

..negalime norėti ar tikėtis, kad pavydas išnyks. Tai būtų nenatūralu.

– Savarankiškumas. Man labai priimtinas ir autoriaus požiūris į savarankiškumą.

Vieni nuo kitų mes veikiau priklausomi, o ne esame savarankiški.

Jei duktė kviečia tėtį ir šis pas ją ateina, ji yra savarankiška. Jeigu tėtis neina, nes nenori, vaikas yra priklausomas nuo to, ar tėtis nori ateiti, ar ne. Rodydami vaikui dėmesį, mokome savarankiškumo.

Dar vienas pliusas, jog knyga lengvai skaitosi. Autorius nestokoja humoro jausmo ir moka pasijuokti iš įvairių situacijų. Taip pat, nesijaučia “teisuoliško spaudimo” – tokio kaip “aš čia viską geriausiai suprantu, o visi kiti kvailiai” 🙂 . Pilna faktų ir mokslinių tyrimų analizių, bet skaityti taip lengva ir malonu! Autorius drąsiai juokauja ir pašiepia kai kuriuos teiginius, jog nori ar ne šypsena pati atsiranda veide.

Kuo grįstas kai kurių žmonių įsitikinimas, kad vaiko, miegančio vienoje lovoje su tėvais, laukia tik beprotnamis?

Tiesa autorius įvardina kitas teorijas bei autorius, kurie neteisingai interpretuoja ar klaidingai pataria perprantant vaikų vidinį pasaulį, ir iš kart argumentuoja faktais paremdamas savo nuomonę.

Skiriamas nemažas dėmesys ir kitokiems auklėjimams su kuriais jis nesutinka, tad skaitytojui lengviau atsirinkti, kokias kryptis rinktis bei kokius auklėjimo metodus derinti tarpusavyje.

O pabaigai tik pasakysiu, jog autoriaus teigiamas požiūris į vaikus tiesiog spinduliuoja iš knygos ir man tas labai imponavo (gal, kad mano požiūris panašus) 🙂 Ir paskutiniam “užsikandimui” tarsi desertui paliksiu citatą, kuri mane prajuokino 🙂

Man jau iki kaklo tų imigrantų, atplaukia čia valtimis ir užima mūsų čiuožyklas.