Leidykla Sofoklis 2019m Vilnius 254psl 2.5/5

“Meilės laiškai iš Monmartro” – yra antroji mano skaityta Nicolas Barreau knyga. Pirmoji “Vieną vakarą Paryžiuje” mane sužavėjo prancūziškais tonais ir pustoniais, tad negalėjau atsispirti ir naujajam romanui. Tiesa šį kart teko truputėlį nusivilti, nes šioji nesukūrė tokios stebuklingos prancūziškos atmosferos.

Mano atsiliepimą apie pirmąją knygą galite rasti čia – “Vieną vakarą Paryžiuje”.

Knygos viršelis žada švelnią ir jaukią istoriją, kuri vedžios mus po Paryžiaus skersgatvius. Su tokia vizija atsiverti knygą ir tave tiesiog pritrenkia knygos pradžia. Vietoj meile alsuojančios istorijos, gauni netekties skausmą ir visišką savęs praradimą, kai niekaip negali susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi, ypač kai lieki su mažu vaiku. Taip būtent ir nutiko jaunam rašytojui, kuris po mylimos žmonos mirties lieka vienas su mažamečiu sūnumi, ir kuris niekaip negali ištrūkti iš užklupusio skausmo gniaužtų (jautresnį skaitytoją tikrai privers išspausti ašarą).

Visa istorija sukasi apie mirusios žmonos priešmirtinio noro įgyvendinimą – laiškų rašymą. Kaip pagrindiniam herojui sekasi tai daryti ir kas iš to seka, sužinosite perskaitę knygą 😉 Šito neišduosiu 🙂

Bet turiu pastebėti, kad knygos pradžia buvo daug žadanti ir tikrai suintrigavo (o jau nekalbu apie emociją), tačiau maždaug nuo vidurio viskas pasidaro maždaug aišku ir pati istorija palieka tokia “įprasta” ir nuspėjama. Dėl ko tikrai gaila, nes žinant autoriaus sugebėjimą rašyti, žinai, kad galėjo būti tikrai geriau.

Žinoma, niekas nenuneigs, jog autorius moka valdyti žodžius ir tikrai rašo nuostabiai, bet šį kart kažkokio akcento ar nenuspėjamo vingio tikrai pritrūko. Gal tai, jog autorius labiau koncentravosi ties jausmais – liūdesiu, balansavimu tarp buvimo geru tėčiu ir visišku savojo aš praradimu, tad pati istorija nusikėlė į antrą eilę, bet man jos tikrai pritrūko.

Geri klounai yra liūdniausios būtybės pasaulyje.

Apibendrintai. Kai norisi emocijos, o ne įspūdingos istorijos. Lengvas vakaro skaitinys, kai nori pakeliauti ne tik Paryžiaus gatvėmis, bet ir po žmogaus jausmus, išgyvenančio praradimą. Tiesa istorijos labirinto tikėtis nereikia, bet jausmingų akimirkų tikrai išgyvensite.