Leidykla Sofoklis 2015m Vilnius 253psl 5/5

J. M. Coetzee mano mėgstamiausiųjų sąraše jau nuo pernai metų, bet ši knyga dar kartelį priminė kodėl. Su šiuo autoriumi susipažinau iš jo kūrinių “Jėzaus vaikystė” ir “Jėzaus mokyklos metai“. Tačiau jei reiktų rinktis, nedvejodama sakyčiau, jog “Nešlovė” mano favoritė.

Istorija pradedama 52-jų metų pagyvenusio profesoriaus tobulai sutvarkytu gyvenimu (jo požiūriu) – du kartus išsiskyręs, kartą per savaitę apsilankantis savo pamėgtame viešnamyje, jaučiasi puikiai atsiliepiantis į savo kūno poreikius ir nemato reikalo per labiausiai leistis į asmeniškumus ar atsiverti emocijoms. Tačiau viena jo studentė vis gi suvirpina tą užšalusią “tvirtovę” ir jis pasinaudodamas savo padėtimi pradeda ją atakuoti. Viskas baigiasi tuo, jog pateikiamas skundas dėl seksualinio priekabiavimo ir profesorius atleidžiamas. (Šioje vietoje jau maniau, kad knyga ir bus apie profesoriaus patyrusio nešlovę bandymus susitvarkyti subyrėjusį gyvenimą, bet autorius turėjo didesnių užmojų 😉 ) .

Deividas (toks pagrindinio veikėjo vardas) išvyksta pas dukrą į mažą ūkį įsikūrusi netoli Salemo miestelio Pietų Afrikoje. Ir čia prasideda tikrasis knygos veiksmas ir atskleidžiama tikroji “Nešlovė”.

Labai dviprasmiška knyga. Pradedama tokiu apgailėtinu senstelėjusio profesoriaus gyvenimu, o vystantis įvykiams esi įtraukiamas į kraupią realybę. Paliečiamos tokios opios temos kaip apleisti ir niekam nereikalingi gyvūnai, Afrikos nusikalstamumas, diskriminacija, vartotojiškumas iš kurio kyla smurtas.

Kaltas ne žmonėse glūdintis blogis, o milžiniška apyvartos sistema, kurios veiklai neturi reikšmės gailestis ar siaubas. … Automobiliai, batai. Ir moterys. Sistemoje turi būti niša moterims, tam, kas jas ištinka.

Neapsieinama be tėvų ir vaikų santykių, kurie lemiamą akimirką atsiskleidžia leisdami suprasti, kad ir kas benutiktų, kad ir koks bejausmis padaras būtum, bet tėvams vaikai svarbiausia.

Tiesa labai įdomus aspektas, jog pagrindinis veikėjas, kad ir kaip stengtųsi vis gi nėra herojus sugebėjęs kažką pakeisti ar išgelbėti dukrą. Tai realus asmuo su savo beviltiškumu ir suvokimu, koks žiaurus yra pasaulis.

Neįtikėtinai gili knyga! Tarsi atspindinti pasaulio bejausmiškumą ir parodanti, kad ir didžiausias cinikas gali būti Žmogus.

Kodėl jis ėmėsi šio darbo? … Dėk šunų? Bet šunys negyvi; ir išvis ką šunys išmano apie garbę ir negarbę?

Vadinasi dėl savęs. Dėl kitokio pasaulio supratimo, dėl pasaulio, kuriame žmonės nedaužo kastuvais negyvų kūnų, kad juos būtų patogiau perdirbti.

Bet visa tai gali atlikti kiti žmonės – pasirūpinti gyvūnų globa, socialine reabilitacija, net Byronu. Jis gelbsti lavonų garbę, nes daugiau nėra nė vieno kvailio, kuris tai darytų.

Žiauri knyga. Sukrečianti iki plaukų galiukų. Atskleidžianti gyvenimo beprasmybę ir priverčianti pagalvoti apie tai kaip gyvename mes – ar tie puikiai sudėlioti gyvenimai nėra tiesiog mūsų pačių susikurtos iliuzijos, ar negyvename savo mažuose muilo burbuluose nematydami ir nejausdami aplink egzistuojančios kitokios realybės?

P.S. Ši knyga sukėlė įvairių svarstymų. Buvo tokių, kurie manė, jog Coetzee rašė apie save, nes jis pats yra du kartus išsiskyręs, gan asketiško būdo profesorius ir turi vieną dukrą. Dar žinoma nereikia pamiršti fakto, jog jis pats kilęs iš Pietų Afrikos. Tačiau tokius gandus Coetzee griežtai atmetė, o ir yra parašęs atskirą savo autobiografiją.