Leidykla Sofoklis 2020m Vilnius 191psl

Antonis Samarakis (1919 – 2003m) – vienas garsiausių graikų XXa. rašytojų, nusileidęs vos Nikui Kazantzakiui. Ne daug esu skaičiusi graikų kūrybos tad ši knyga suintrigavo, ypač, jog anotacijoje sakoma, kad tai pusiau politinė satyra, pusiau trileris. Toks įdomus kokteilis. Žinoma, politika nėra mano mėgstama tema, bet satyra šiam žanrui tikrai suteikia kitokio atspindžio.

Beje gali iš pat pradžių paminėti, kad knyga man LABAI patiko 😉 Ech, ką čia tampyti jums nervus… iškart ir sakau 🙂

“Režimui “lojalus pilietis” nereiškia nieko. Ničnieko! Žmones galima skirstyti tik į tuos, kurie palaiko Režimą, ir į tuos, kurie jo nepalaiko. Kad būtum Režimo priešas, nebūtinai turi būti padaręs ką nors prieš Režimą.”

Pradžia pradedama visai nekaltai, kai jaunas vyras sėdi bare ir laukia pasimatymo su dama. Jam netikėtai ant kojos užlipa pro šalį praeinantis vyriškis. Tarsi nieko nusikalstamo. Bet įvykiai įsisuka akimirksniu, prisistato Rėžimui atsidavę agentai, vaikinas suimamas, gabenamas į tardymą ir kitą dieną išsiunčiamas į Centrinę būstinę. Ar jį ten nuvežė, aišku aš nesakysiu, bet pakeliui įvykiai pasisuka labai įdomia linkme ir nors tai pusiau trileris, bet pabaiga mane stipriai paveikė.

Perskaičiusi pagalvojau, kad štai knyga, kuri yra visiškai mano skonio! Pasakojimas apima tokį siaurą laiko tarpą (dvi dienos), bet į situaciją pažvelgiama iš abiejų stovyklos pusių, tiek kaltinamojo, tiek kaltinančiojo, ir tas sugebėjimas analizuoti įvykius iš skirtingų prizmių, pasitelkiant visiškai prieštaringus jausmus, man labai patiko. Psichologiškai gili knyga: ką išgyvena tardytojas ir ką kaltinamasis? Kaip žmoguškumas įtakoją vieno ar kito veiksmus. Ir ar tas žmogiškumas iš vis egzistuoja tokioje vietoje, kur “bujoja” Rėžimas?

Kas įdomiausia, jog knyga išleista 1965m. bet skaitant keliamos problemos ir klausimai visiškai atitinka ir dabartį (net ėjau pasitikrinti, kada knyga išleista 🙂 ) Autorius kalba apie Rėžimą, kuris yra tarsi universalus pavadinimas nebūtinai diktatoriškajai utopijai, bet ir betkuriai Sistemai apibūdinti, kuri egzistavo, egzistuoja ar egzistuos. Net gi ta, kurioje gyvename ir mes.

Nėra vardų, nėra vietovardžių, egzistuoja tik Rėžimas ir pareigybės, pavaldžių Rėžimui žmonių. Visi kiti yra niekas, todėl apibūdinami tik etiketėmis tokiomis kaip “dažytų plaukų mergina”, “”Sporto” baro lankytojas” ir t.t. Tai leidžia labiau pasireikšti skaitytojo vaizduotei ir jos neriboja.

Įdomus pasakojimo vystymas – ne linijinis, tad negali per labiausiai atsipalaiduoti, nuolat turi būti susikaupęs ir sekti kaip vieną pasakotoją keičia kitas. O ir įvykių eigos atžvilgiu, jie neina nuosekliai, tad apie vieną situaciją išgirsti bent kelis kartus. Nors atrodo, kad tai tarsi pasikartojimas, bet kad tai pasakoja jau kitas veikėjas ir ji pati automatiškai įgauna kitokią atmosferą.

Puikiai susuktas veiksmas, neperkrautas rašymo stilius, iš pirmo žvilgsnio toks paprastas ir neįmantrus, bet kai bandai nepasimesti tarp veikėjų vidinio pasaulio, tai pašalinių dirgiklių ir nereikia – čia autoriaus tikslus pasirinkimas.

“Iki kaulų smegenų persiėmiau jo mąstymu – kitaip tariant, nemąstymu.”

Jau minėjau, kad kūrinys laikomas ir pusiau politine satyra. Šioje vietoje autorius atsiskleidžia kaip ir asmuo turintis subtilų humoro jausmą, tad tekstas tarsi  “pagardintas” šmaikščia ironija ar juokeliu.

O įdomiausias momentas, jog autorius pamini Hitlerį ir Kristų viename kontekste. Čia žiauriai įdomi vieta! Nepasakosiu tiksliai, nes geriau patys perskaitykite 😉

Pabaigtai tik parašysiu įvertinimą – 5/5 ir pridėsiu sakinį atitinkantį knygą 🙂

“Galbūt jums pasirodys, kad per daug šokinėju nuo vieno prie kito, bet kitaip neišeina.”