Elif Shafak – 40 meilės taisyklių

Leidykla TytoAlba 2017m Vilnius 400psl

Ši knyga, tai pirmoji šios autorės skaitoma knyga. Kaip ir kiekvieną kart “eidama” su nauju rašytoju visada yra toks vos juntamas virpuliukas – ar patiks? o jei, ne ar perskaitysiu visą, o gal net nebaigsiu? Ši ne išimtis. Nors iki tol kol atverčiau pirmuosius puslapius dar turėjau keistą iš niekur susiformavusį įsivaizdavimą, jog autorė rašo meilės romanus (kurių aš neskaitau), bet tik pradėjusi supratau, kad klydau. O klydau, taip baisiai, kad negalėjau patikėti! Kokiu momentu mano nuomonė iš “meilės romanų rašytojos” virto į “o, dievai, aš dievinu šią autorę!” tiksliai nepasakysiu, bet pabandysiu paminėti pagrindinius mane pagavusius kabliukus. Tiesa, turiu perspėti, jog šįkart mane užbūrė autorės mokėjimas “žongliruoti” žodžiais ir nuostabių citatų gausa (dar niekada nesu jų tiek pasižymėjusi) 🙂

“Visada taip. Kai sakai žmonėms tiesą, jie pradeda tavęs nekęsti. Kuo daugiau kalbi apie meilę, tuo labiau jie tavęs nekenčia.”

Taigi. Pradžia atrodo tokia įprasta – tradicinė šeima su savo pliusais ir minusais. O po kelių dešimčių puslapių atsiverti kitą istoriją – tarsi knygą knygoje! Suintrigavo, sudomino, įtraukė. Iš dabarties (2008m) nukeliauji į paslaptingąjį XIIIa, kur siautėja Čingischano kariuomenė, keliaujantys dervišai mato regėjimus ir ieško Dievo. Autorė pasakoja garsaus sufijų mistiko Rumi ir jo ekscentriškojo draugo Šamso istoriją. Tokią trumpą, bet tokią išskirtinę, kad net pakeitusią visą Rumi gyvenimo tėkmę.

“Mūsų viduje yra daugybė dermių – nemanykime,
Kad esame tik tai, kas matyti.”

Vienintelis momentas, kuris man nepatiko (iš pradžių) – tai pagrindinė veikėja Ela. Sukurtas toks moters personažas, koks ne tik kad manęs nežavi, bet būtent yra priešingybė mano pačios asmeninei pozicijai. Ela – tiesiog tobula žmona, namų šeimininkė ir tokia savo nekintamos rutinos įsitvėrusi “matrona”, kuri viduje tokia “mirusi”, jog dėl savęs nesugeba nei piršto pajudinti. O ir kam, jei svarbiausia yra kontroliuoti vaikų gyvenimus, nes saviškis jau taip įspraustas į rėmus, kad rodos nei kvėpuoti nebegali.

“Kai ji liovėsi bėgti paskui juos, jie irgi liovėsi bėgti nuo jos.”

Tad šios veikėjos suformuotas charakteris ir ta, meilės romanams tokia artima, knygos pradžia vertė sudvejoti dėl pačios knygos (gerai, kad šios abejonės greit išsisklaidė). O kodėl aš taip prieš romanus apie meilę? Nes knygose ji taip lengvai atrandama. Vos pajauti, kad tau jos trūksta, štai pirmas praeivis jau nuostabus, tiesiog po kojomis krentantis mylimasis. Na nėra gyvenime taip, ir tos meilės dažniausiai reikia laukti ne vienus metus. Todėl aš tokių romantinių istorijų nemėgstu, man jos kaip pasakos suaugusiems apie pelenes, snieguoles ir t.t. O, kaip jau ir minėjau, šios knygos viena iš veiksmo linijų yra būtent tokia – Elos istorija. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo man labiau ėmė patikti ir ši potemė. Tiksliau ne veikėja, bet kaip autorė atskleidžia jos vidinį AŠ, vidinius konfliktus. Pradeda ryškėti, puiki autorės nuojauta įamžinti veikėjų paveikslus.

“Kai žmonės žiūri į mane, jie mato ne tai, kas aš esu, o tai, ko man trūksta.”

Jei vienas istorijos vingis ir kėlė abejonių, tai kitas visiškai mane pavergė – pasakojimas apie XIIIa magiškus rytus, labai patiko! Atmosfera, paslaptingieji dervišai, dieviškų taisyklių aiškinimas. Tarsi nusikeltum į kokią Šaherezados pasaką.

“Praeitis kaip sūkurys. Jei leisi jai valdyti dabartį, ji įtrauks tave ir paskandins.”

“Neplauk pagal srovę. Pats būk srove.”

Tai knyga, kuri greit nesiskaito, ne todėl, kad neįdomi, o todėl, kad norisi po kiekvieno skyrelio apgalvoti ką perskaitei. Visiškai nereali knyga. Turbūt tiek citatų kiek radau šioje knygoje, dar nesu persirašiusi. O jų buvo ir dar daugiau, bet juk knygos neperrašinėsi. 😀

Čia yra ir dar viena tema, kurios aš vengiu – religija. Šioje knygoje jos labai daug, bet nors ir keista man ji netrukdė, man net patiko!

Dar patiko, jog istorija papasakota iš labai daug veikėjų perspektyvos, tai tarsi papildė ir “paramstė” istoriją iš įvairių pusių padarydami ją vientisą. Man patiko!

“Amžinybė – tai ne beribis laikas, o tiesiog laiko nebuvimas .”

Istorija ne apie gyvenimą, istorija apie kelionę į save. Kaip atrasti save ir sulaužyti visas primestas kažkieno taisykles. Gilus pasakojimas ne tik apie savęs atradimą, bet ir sielų draugystę. Apie draugystę, kuri tikrai skiriasi nuo mūsų suvokiamos šio žodžio prasmės.


“Net jei kai kurie žmonės ir prilygtų Šamsui, kokia iš to nauda, jei nėra Rumio, galinčio tai pamatyti!”

Ši citata su manimi liks ilgam. 🤎

“Tą naktį miegojau ramiai, jausdamasi pakylėta ir ryžtinga. Iš kur galėjau žinoti, kad darau dažniausią ir skausmingiausią klaidą, kurią daro moterys visais laikais: naiviai manau, kad mano meilė pakeis vyrą, kurį myliu.”

Pabaigai neturiu ko daugiau pridurti, tik pasakyti, jog ši knyga yra visiškai nereali! o autorė keliauja į mano mylimiausiųjų sąrašą.

Įvertinimas 5/5

P.S. Ar atsisakytumėt visko, dėl vienų metų tikros meilės?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s