Leidykla Baltos lankos 2013m Vilnius 208psl

Tai jau penktoji mano skaitoma Coetzee knyga, tad apie patį autorių jau neminėsiu. Pasakysiu, tik tai, kad jis yra mano NR 1 mylimiausiųjų sąraše! O, tiems kam knieti sužinoti truputį daugiau apie jį, tai esu apie jį kalbėjusi prie atsiliepimo apie knygą “Jėzaus vaikystė” (tiesiog spausk ant pavadinimo 😉 ).

Pirma kas įsiveržė į mano širdį, vos atsivertus pirmuosius puslapius, tai teksto grožis. Suprantu, jog liečiama tema nėra iš lengvųjų, bet likau sužavėto teksto vaizdingumo.

Atėjo metas pražįsti juodajai civilizacijos gėlei.

Barbarų belaukiant – pavadinimas sufleruoja, kad tie barbarai atvyksta tik autorius priverčia pamąstyti ar čia tikrai turima mintyje laukinius klajoklius nepriklausančius imperijai? Ar imperija yra tas barbaras naikinantis viską kas tik pasitaiko jos kelyje? O gal tai tiesiog žmogus, kuris užsimerkia prieš kankinimus su tikslu “gyventi ramiai, bet kokia kaina”.

Kokia natūrali klaida manyti, kad gali išdeginti, išgręžti ar iškirsti sau kelią į kito žmogaus kūno paslaptį!

O istorija čia ir pasakoja apie vieną tokią imperiją, kurios vardo nenurodo (nes iš tiesų koks skirtumas, koks jos vardas… argi ne visos imperijos turėjo tokių pat brutalumo, galios atvaizdavimo krauju bruožų?) . Tai gi, imperija ir vadinamieji barbarai, tie, kurie už imperijos ribų, tie, kurie vaizduojami kaip didžiausi nusikaltėliai, netgi žmogėdros, ir, tie “gerieji gelbėtojai”. Man patiko, jog autorius pavadinimą palieka atvirą skaitytojui, tad pats gali pasirinkti pusę, dėti barbarų etiketę, tiems, kuriems nori.

O per knygą mus veda pasakotojas – mažo pasienio miestelio lojalus Imperijos tarnas, teisėjas, kurio svajonė tiesiog ramiai nugyventi savo paprastą ir svarbiausia ramų gyvenimą. Kaip jam sekėsi įgyvendinti savo svajonę ir sužinosite perskaitę knygą. Tik pasufleruosiu, kad tai kas knygos pradžioje atrodė balta, pabaigoje išryškėjo jau visai kitomis spalvomis.

Ar kartą užsimerkęs ir leidęs kitam laisva valia kankinti, tu išvengi atsakomybės už tą kančią? Ar esi kitoks jei ne TU tiesiogiai sukeli skausmą, bet ramiai uždarai duris? Ar gali nuraminti savo sąžinę bandydamas užgydyti tavo neprieštaravimo sukeltas žaizdas?

Manau autorius puikiai atvaizduoja egzistuojantį pasaulį – tu esi niekas jei nepriklausai stipresniesiems, o abejingumas mus padaro tokiais pat pabaisomis, kuriomis mes patys baisimės.

Bet, atvirai kalbant, – prabyla jis, – tai ir yra karo prasmė: priversti ką nors rinktis tai, ko jis nepasirinktų savo laisva valia.

Labai patiko neįtikėtinai išpildytas pagrindinio asmens charakteris, ant tiek įsigilinta į žmogaus slapčiausius minčių bei jausmų užkaborius. Net neįtikėtina. Kaip kartą priimtas sprendimas, gali privesti prie keisčiausių atgailavimo formų, kaip noras atitaisyti skriaudą, graužia iš vidaus tarsi koks kirminas, veldamas mintis.

Beje, čia žmogaus atgaila nėra kažkaip išaukštinama ar bandoma ją nušvieti kažkokia išskirtinai gera aura, ji vaizduojama lygiai tokia kokią žmogus sugeba pademonstruoti esant skirtingoms gyvenimo sąlygoms. Ir ši vieta man labai patiko, nes tai kaip tu demonstruosi savo pasiryžimą ginti silpnesniuosius kai jautiesi neliečiamas yra visai kas kitą, kai tave patį “traiško” tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Jiems terūpėjo pademonstruoti man, ką reiškia gyventi kūnu, jaustis kūnu, kūnu, kuris teisingumu domisi tik tol, kol yra nepažeistas ir sveikas, ir kaip mat jį pamiršta, kai jam galva prispaudžiama prie grindų, gerklėn įspraudžiamas vamzdelis ir ąsotis po ąsočio pilamas sūrus vanduo, kol jis ima kosėti, džiaukčioti ir vemti.

Autorius kelia klausimus: ar gali žmogus būti laisvas? laisvas nuo imperijos, nuo sistemos? ar įmanoma tam pasipriešinti? O ar rasit atsakymus į juos, jau čia pačio skaitytojo reikalas 🙂

Pabaigai norisi tik pasakyti, jog nors įsimylėjau Coetzee po perskaitytos jo knygos “Nešlovė”, bet ši nė kiek jai nenusileidžia! Tad drąsiai vertinu šią aukščiausiu įvertinimu 5/5 ir sakau, kad atradau dar viena knygą į savo geriausių perskaitytų knygų sąrašą.