Leidykla Sofoklis 2017m Vilnius 302psl. 5/5

Tai knygos “Jėzaus vaikystė” tęsinys. Žinoma galima skaityti ir atskirai, bet man asmeniškai reikėjo pirmosios dalies, kad galėčiau labiau suprasti  kokiame pasaulyje gyvena knygos herojai. Taip jau nutiko, jog šią knygą perskaičiau pirmiau. Ir po to liko daug visokių klausimų ir vietų, kurios reikalavo paaiškinimų. Neapleido jausmas, kad kažko aš čia nesupratau. Perskaičius pirmąją knygą viskas susidėliojo į vietas. O kadangi “Jėzaus mokyklos metai” skaičiau antrąjį kartą, tad galėjau labiau įsigilinti į pačią istorijos esmę ir į tai ką autorius norėjo ja pasakyti.

Apie patį autorių nedaugžodžiausiu, nes trumpai apie jį jau pasakojau prie jo knygos “Jėzaus vaikystė”. Tad jei kam įdomu galite žvilgtelti paspaudę šią nuorodą – J. M. Coetzee. Paminėsiu tik tai, jog autorius man pasirodė gan išskirtinė asmenybė.

“Jėzaus mokyklos metai”. Šioje knygoje autorius tęsia pasakojimą, kaip Simonas, Inesa ir mažasis Dovydas atvyksta į mažą Estrelos miestelį ir ten bando pradėti naują gyvenimą. Berniukas yra išleidžiamas mokytis į Šokio akademiją, kurios filosofijos nors ir nesupranta globėjai, bet berniukas ten jaučiasi puikiai.

Šį kart didesnis dėmesys skiriamas vaikui, jo vidiniam pasauliui. Kaip formuojasi jo supratimas, kaip jis susipažįsta su suaugusiųjų gyvenimu ir kaip vaikas atsiskleidžia kai jam nedraudžiama pačiam atrasti save ir savo kelią.

Taip pat autorius paliečia daugybe šiuolaikinių ir aktualių klausimų, tokių kaip:

• Kaip būti tėvu. Tėvu išskirtinio vaiko (koks yra išskirtinis vaikas kiekvienam iš tėvų). Vidiniai tėvų nuogąstavimai tarp to kaip išauklėti aikštingą berniuką ir kaip tuo pačiu neužgožti jo unikalumo ir priimti jį su visais jo kaprizais.
• Vegetarizmas. Autorius nepasisako savo aiškios nuomonės, bet kelia šį klausimą vaiko akimis. (Nors pats yra vegetaras).
• Tėvo ir vaiko ryšys (šiuo atveju globėjo). Pabrėžiamas vienas kito pažinimo poreikis  – berniukas renkasi gyventi Akademijoje, o ne su tėvais, nes jo teigimu ten jį pažįsta geriau nei namuose.  Ir automatiškai kyla klausimas kodėl to ryšio tarp šeimos narių nėra? Kodėl tik gyventi kartu, tai toli gražu nereiškia būti šeima.

…: kodėl taip svarbu, kad tėvai tave suprastų? Ar nepakanka, kad jie būtų geri tėvai?

Sakote, kad jūsų sūnus jus niekina. Iš tikrųjų taip nėra. Jis jus myli ir jumis žavisi, nors ir ne visada linkęs paklusti.

• Šeimos santykiai. Kaip meilės nebuvimas tarp tėvų, nesikalbėjimas veda tik prie gyvenimo kaip nuomininkams. O vienišumo jausmas – prie alkoholizmo.
• Mokyklos kaip instancijos prievolė. Ar mokykla ir bendrasis išsilavinimas gali būti vertinami labiau nei individualus išskirtinumas?

Gal visuomenės institutai įkūnija aklą išmintį. Gal užuot elgęsi su berniuku kaip mažuoju princu jie turėtų grąžinti jį į valstybinę mokyklą ir leisti mokytojams jį sutramdyti, paversti socialiu padaru.

Tiesa, knyga pilna ir to ko aš taip ir nesupratau, pvz.: Šokio Akademijos filosofijos. Ji daug aprašoma, bet aš šito (beje kaip ir pagrindinis veikėjas Simonas) neįkandau 🙂 Skaičiai iškviečiami per šokį… na man jau čia buvo per daug 🙂 Bet istorija man patiko. Ir netgi norėčiau, kad būtų ir trečioji dalis 🙂

P.S. Šis autoriaus darbas buvo nominuotas Booker Prizes. Jei būtų laimėjęs, tai būtų jau trečiasis jo Booker Prize (plius Nobelio premija).